Recent News

Gyvenimo tikslas

Posted by Remigijus Kaniava on Rugpjūtis 6th, 2010

Greičiausiai mėgstate gražią vasaros dieną, kai esate gamtoje, nueiti į mišką ir pasmaližiauti miško uogų. Įsivaizduokite, kad atėjote į vešlią vietą, kur būta mažai žmonių ir kur tikrai bus uogų. Iš po lapų jau matyti daug raudonų, prisirpusių žemuogių. Belieka tik pasiraitoti rankoves. O tada jums užriša akis, ir paleidžia uogauti…… Absurdas? Žinoma! Kaip manote, ar pavyks pasmaližiauti? Ar greitai pačiupsite pačias skaniausias uogas? Greičiausiai pasigausite kokią vieną kitą uogą, o kitas sutrypsite. O tarp tu pagriebtų pasitaikys keletas tokių, kurių biologijos vadovėlis neleistų pavadinti valgomomis. Ir labai galimas daiktas, kad po geros valandos tokios kelionės būsite beviltiškai pasiklydęs.

Dabar įsivaizduokite abiturientą, kuris išleistuvių ryta sėdi su linksma klasiokų kompanija ir pasitinka saulę. Jo galvoje sukasi ateities planai, būsimi studijų metai, laimingo gyvenimo vizija. Tačiau daugelio tokių jaunų žmonių galvoje tokį planavimą galima apibūdinti keliais žodžiais: “Pagyvensim pamatysim”, arba, kaip keliauti mėgstantys baikeriai sako, “Kaip Dievas duos”. Argi tai ne tas pats, kas eiti į pilną galimybių gyvenimą (mišką) užrištomis akimis. Nežinodami savo tikslų, nematysime kur tos uogos slepiasi. Nežinodami kur norime nueiti, prisirinksime nuodingų vaisių ir pasiklysime. Žinoma, keliems lamingiesiems pavyks per stebuklą prisirinkti gardžiausių uogų per labai trumpą laiką. Tačiau, kaip taisyklė , tai laimingieji bus tie, kurie nuspręs nusirišti raištį ir eiti ten, kur matyti uogos.

O ar teko girdėti tokius pasakymus: “o kam žinoti, bus neįdomu gyventi”, “atsitiktinumai padaro gyvenimą įdomesnį”. O dabar pabandykite įsivaizduoti štai ką: ” O kam žinoti kur uogos yra, bus įdomiau jas rinkti”, “o kam žinoti kokios uogos yra skanios, juk kartais reikia ir nuodingų paragauti”. Visi mes turime panašias svajones: gyventi laimingai ir turtingai, pilnatvėje ir darnoje su aplinkiniais. Tai panašu ir į tai, jog atėję į mišką norime rinkti pačias skaniausias uogas. Tačiau kad tas svajones pasiektume, reikia veiksti tikslingai. Žinoti, kurios uogos yra nuodingos, o kurias galima valgyti, pamačius gražų krūma nueiti ten ir pasidarbuoti. Tai ir lemia ar žmonės per gyvenima savo svajones paverčia tikrove ar tik beviltiškai svajoja. O Juk viskas mūsų valioje: galime rinkti ne atsitiktines, o pačias skaniausias uogas, kokias tik galima rasti miške.

Kaip susirasti darbą?

Posted by Remigijus Kaniava on Rugpjūtis 6th, 2010

Anksčiau niekaip suprasdavau, kaip galima gauti darbą aukštose pareigose, jei nesimokei 10- tukais , neturi dviejų aukštųjų ir t.t. Tik tuo metu praslysdavo pro ausis draugų patarimas- “Eik tiesiai pas žmones”. Taip jau nutiko, kad šituo patarimu pradėjau naudotis tik tada, kai jį perskaičiau vienoje knygoje, tarp straipsnių apie paramos gavimą. Na ir ką, pradėjau eiti tiesiai pas žmones. Prašyti paramos renginiam, prašyti darbo, prašyti mokslų, tik duokit, aš noriu!

Ir pasirodo tai ir yra tas greičiausias būdas, kurio pagalba galima pasiimti norimą darbą. Visai nesvarbu ar įmonė tuo metu ieško naujų darbuotojų ar ne. Motyvuoti ir norintys dirbti žmonės jai visada yra reikalingi. Yra ir dar vienas dalykas, daug žmonių siunčia savo CV tačiau ne daug kas nori imti ir ateiti tiesiai į tą įmonę, kurioje nori dirbti. Gal net iš karto pasikalbėti su vadovu. Keista, bet žmonės duoda tau tai, ko tu iš tiesų nori. Jie linkę padėti. Net jei tie norai iš pirmo žvilgsnio atrodo įžūlūs ar naivūs.

Vienoje knygoje skaičiau tokią istoriją. Žmogus, dideliame mieste, atėjo darbintis į didelę įmonę. Bet nieko nepešė ir buvo išprašytas. Tačiau jis labai norėjo ten dirbti, tad protestuodamas ir rodydamas savo norą pasistatė palapinę prie tos įmonės durų. Vieną rytą ėjo įmonės savininkas ir pamatė tą žmogų. Jis paklausė savo pavaldinių, ką tas žmogus veikia ir ko jis nori. Jam atsakė, kad jis labai nori dirbti kompanijoje. Savininkas sušuko : “Tai kodėl jis dar nedirba?!”

Bet neskubėkit. Tai tik viena medalio pusė. Kitas dalykas, dėl kurio daug žmonių susimauna- tai paprastas klausimas: “Kodėl nori čia dirbti? Kodėl būtent čia?”. Buvau daugybėje darbo pokalbių ir pasimaudavau ties šiuo klausimu. O užtenka sakyti tiesą. Tikrą tiesą, dėl ko tu atėjai ir kodėl būtent ta įmonė siejasi su tavo tikslais. Mane priimdavo net ir pasakius tai, jog ten atėjau ieškodamas papildomo darbo ir po pusės metų vistiek išeičiau.

“Jei nori iš gyvenimo gauti tai ko nori, turi pirma žinoti, ko nori.” – protingo žmogaus žodžiai.

Puikybė ir kuklumas

Posted by Remigijus Kaniava on Rugpjūtis 6th, 2010

Kuom skiriasi lūzeris nuo pasipūtėlio, “Bagotas” ir vargšas, klounas ir rimtuolis ?

Praktiškai niekuo. Jie yra tik žaidimo kraštutiniai variantai. Žaidimo, kuris vadinasi “stipresnis ir silpnesnis”; “Geresnis ir blogesnis”;  ”Kietesnis ir minkštesnis” . Tai žmonės, kurie žaidzia taip vadinamus Jėgos žaidimus. Vienoje situacijoje jie yra geresni, kitoje blogesni, ir taip visą laiką. Viena būsena keičia kitą. Tevai ir giminės sako: ” neišsišok, būk savo vietoj”. Mokytojai klasėje sako: “būk ramus, netrukdyk kitiem”. Tokie patarimai moko tik vieno- nebūk tas kietesnis, stipresnis, nes kiti jų nemėgsta. Tačiau būti juo nėra blogai.

Kaip nustoti gaišti laiką ir atsikratyti šitų paprastų žaidimėlių? Ogi duoti, kurti vertę, dovanoti. Apie ką aš čia? Lūzeris ir pasipūtėlis. Vienas trokšta dėmėsio, kitas jo turi apsčiai, tačiau nė vienas iš jų tuo nesidalina su kitais. Tai juos ir laiko tame uždarame rate. Ka galima padaryti? Tada, kai esi geresnis, viršesnis ir t.t. imk ir padėk tam silpnesniam, minkštesniam ir apskritai visiem. Duok, dalinkis, gera nuotaika vertingom žinom, patarimais, savo laiku, pagalba, juoku, džiaugsmu. Tada ne tik išsisuksi nuo tų, laiką ir jegas eikvojančių, jegos žaidimų, bet dar ir padėsi kitam žmogui. Būk tuo stipresniu ir kietesniu, tačiau ne vien tik sau.

Kas keisčiausia, kad kai pradedi savo norus įgyvendinti su tikslu, pasidalinti rezultatais- tau padeda aplinkiniai, sulauki pasitikėjimo, atsiveria durys, kurios kitu atveju būtų uždarytos. Nustebtumei sužinojęs, kiek daug galimybių tobulėti atsiveria savanoriams. Man teko vadovauti savanoriams per Gatvės muzikos dieną, tačiau tai dariau ne vien tam, kad patenkinčiau savo norus ar dar kažką. Tai dariau tam, kad padėčiau tvarkytis VEKS darbuotojams, tam kad suteikčiau progą tobulėti kitiems, tam kad įgyčiau žinių, kurias vėliau galėsiu perduoti kitiems. Kita situacija, kurią draugam pasakoju kaip anekdotą: kartą turėjau savo kabinetą, du kompiuterius, darbinį telefoną, netgi naujutėlaitę mašiną, dirbau prie atsakingo projekto… tačiau tik negavau algos  tą dieną.

Pabaigai vieno protingo žmogaus žodziai: “Kuklumu pasaulio neišgelbėsi” Pridėsiu- puikybe irgi.

14 mokymosi dėsnių

Posted by Remigijus Kaniava on Rugpjūtis 6th, 2010

Kodėl vieni žmonės tobulėja labai sparčiai, ir atrodo, jog jiems tai natūraliai gaunasi, o kiti deda dideles pastangas ir metų metus lieka toje pačioje vietoje? 

Galbūt atsakymas slypi ne tai ką mokaisi, ar kokį metodą naudoji. Galbūt yra svarbiau kaip mokaisi. Štai čia pateikiu 14 mokymosi dėsnių, kurie yra universalūs, ir praktiškai nepriklauso nuo to, kokį dalyką mokaisi- ar matematikos ar slidinėjimo.

1. Mokykis pamažu. Informaciją semi mažais kiekiais ir iškarto taikai praktikoje. Tau nebūtina išstudijuoti slidžių gamybos technologijos, tam kad pirmąsyk nučiuožtum nuo kalno.

2. Nėra nesėkmės, yra tik rezultatai. Kai nesiseka, tai ne Tu esi blogas, kvailas ir t.t.- tokie yra Tavo veiksmai. Ir tai tėra tik rezultatas, kokie veiksmai- tokie ir popieriai. Mokytis galima iš klaidų. Jos parodo gaires, kur link galima tobulėti.

3. Niekada nėra kitų kaltė- atsakingas esi tik pats. Jei padarei klaidą- priimk tai, imkis atsakombės ir turėsi visą kontrolę klaidas ištaisyti.

4. Aktyvus mokymasis. Gautą informaciją reikia pritaikyti praktiškai. Kiekvienas gali pažiūrėti filmą ar perskaityti knygą, tačiau tobulėja tik tie, kas daro tose knygose ar filmuose nurodytas užduotis.

5. Kai ima baimė, nustok galvoti apie neigiamus scenarijus. Geriau imk ir pabandyk. Galų gale paaiškės tai, jog praktiškai bijoti nebuvo ko.

6. Pasiruošk pereiti skausmo laikotarpį. Dažnai būna taip, kad prieš pat sėkmę patiri didžiausią pasipriešinimą. Tai tarsi “pasipriešinimo testas”, patikrinti ar tikrai nori pasiekti savo tikslo. Tereikia išlaukti šį periodą ir sėkmė aplankys tave. Sportininkai sako: tikra treniruotė prasideda tada, kai skauda. Tikri čempionai ištveria tai. Jie laukia ir sako  ” nesvarbu kas nutiks”.

7. Nelauk pritarimo iš draugų ar šeimos. Jiems gali nepatikti, kaip tu keitiesi. Galbūt tu esi jų pasiteisinimų objektas: “Ne man vienam taip blogai”. O kai šalia žmogus ima tobulėti, šiems pasiteisinimams iškyla grėsmė. Būna taip, kad pradėjus tobulėti dingsta draugai, tačiau tai menkniekis, palyginus su kokiais žmonėm ir draugais dar teks susipažinti.

8. Būks pasiruošęs išbandyti naujas idėjas, net jei jos atrodytų beprotiškos. Kiekvienas mokslininkas žino, jog nevertėtų atmesti hipotezės, jeigu ji nėra patikrinta. Tobulėjant ir mokantis dauguma pratimų iš pirmo žvilgsnio kelia nuostabą ir juoką. Bet vistiek verta juos daryti.

9. Kai kas nors pavyko, sužinok kaip ir kodėl tai atsitiko. Atrasi pagrindinę taisyklę: nėra jokių taisyklių, tik gairės. Suprasti kokią taisyklė reikia taikyti, kada netaikyti, o kada sugalvoti savo taisykles.

10. Jei pritrūkai idėjų- nepabėk. Forsuok, apsimesk, padaryk tai dirbtinai. Tokiu būdu išmoksi kažko naujo kitam kartui.

11. Mokykis su tuo, kas tai daro geriau už tave. Nebūtina pasigauti TOP eksperto, užteks žmogaus, kurio pasiekimai šiek tiek geresni nei Tavo.

12. Užtikrink, kad santykis tarp idėtų pastangų ir gautų rezultatų nuolat didėtų. Prieš darant kažką gerai, būna, kad darai tai blogai. Tai normalu. Tačiau, jei nesiseka ilgą laiką- reikia peržiūrėti principus, atrasti, kas tave stabdo ir paspausti save, kad peržengtum komforto zoną.

13. Užbaik ką pradėjai. Dauguma žmonių nepasiekia savo tikslų. Jie arba meta savo veiklas (dažniausiai turi tam gerą priežąstį) arba nekeičia strategijos kai nesiseka.

14. Mokydamasis pereisi šiuos etapus: 

  • Nesąmoninga nekompetencija: kažką darai blogai, bet dar to nežinai.
  • Sąmoninga nekompetencija: žinai, kad kažką darai netaip, tik dar to neištaisei, nepavyksta.
  • Sąmoninga kompetencija: darai tai gerai, tačiau sukaupęs dėmėsį.
  • Nesąmoninga kompetencija: darai tai gerai ir darai tai automatiškai.

  Mokytis lengviau, kai esi geros nuotaikos. Padaryk taip, kad mokymasis būtų malonus. Ir… nelaikyk vertingų žinių, kurias išmokai. Perduok jas tiem, kam jų labiausiai reikia. Padėk tam, kas prašo pagalbos, kam reikia žmogaus mokančio tai daryti geriau nei kiti.

Pagal Neil Strauss

Tikslų siekimas ir kliūtys

Posted by Remigijus Kaniava on Rugpjūtis 6th, 2010

Žmogus, siekiantis tikslų, susiduria su keliomis emocinėmis kliūtimis: Nežinojimu, kaip siekti tikslų, Racionalizavimu, Pateisinimu, Negatyviomis emocijomis.

Nežinai kaip siekti tikslų- gali būti taip, jog tavo aplinkoje niekas apie tikslus net nėra girdėjęs, tad nieko keista, kad trūksta žinių kaip jų siekti. Vaistas: ką darau, jei sugenda šaldytuvas- einu pas žmogų, kuris juos taiso. Ką darau jei nemoku siekti tikslų- einu pas žmogų, kuris jau yra tai padaręs, t.y. pasiekęs savo tikslų. Galima nebūtinai eiti pas žmones, galima tą pačią patirtį rasti knygose, mokymuose ir t.t. Tačiau mokymasis iš žmogaus yra vienas efektyviausių ir greičiausiai duodančių rezultatus.

Racionalizavimas- susiduri su problema ar situacija, kurią reikia išspręsti. Tačiau vietoj sprendimo atsiranda racionalaus paaiškinimo ieškojimas. PVZ “aš vėluoju, nes mieste kamščiai.” “negalėjau padaryti namų darbų, nes namie neradau tušinuko” ir t.t. Vaistas: atsakomybė. Aš esu atsakingas, todėl turiu galimybę situaciją pakeisti. Jei vaidinu auką, per kurią sunkvežimis važiuoja, tada nieko padaryti negaliu. Tačiau verta atsiminti- Tu visada esi atsakingas, Tu visada gali ką nors padaryti, kad išspręstum problemą.

Negatyvios emocijos. Žmogus visų pirmiausia yra emocionali būtybė. Galvok kaip tik nori, tačiau ekstremaliose situacijose, emocijos nugali racianalų protą. Tada ir išaiškėja, kas ko yra vertas. Neveltui sakoma, kad norint patikrinti partnerį reikia su juo eiti “obuolių vogt”.

Ekstremalias situacijas patiriame kasdien. Nors jų negalima pavadinti ypatingai ekstremaliomis, tačiau jos visgi priverčia judėti, išeiti už savo komoforto zonos, pasipriešinti tinginystei ir baimei. Tokias situacijas labai dažnai patiria savo tikslų siekiantis žmogus. Vat čia vėlgi išaisškėja, kas ko yra vertas. Ar žmogus tikrai vertas savo tikslų, parodo jo reakcija į pasitaikusias situacijas. Kaip jau minėjau, žmogus- emocionali būtybė, tad susidūręs su nepalankiomis situacijomis, jis jaučia blogas emocijas, kurios ir trukdo siekti tikslų.

Kokios yra tos negatyvios emocijos: pyktis, baimė, pavydas, kaltė, gėda, kaltinimai, savigrauža.

Taip pat negaytyvias emocijas palaiko Pateisinimas ir Racionalizavimas, Per didelis jautrumas. Pateisindamas negatyvią emociją, randu priežąstį jai būti- “Aš turiu teisę pyktį, nes jis tikras ožys, idiotias…” “Aš turiu teisę bijoti, nes ši situacija yra tikrai bauginanti”. Per didelis jautrumas- pernelyg jautriai reaguoju į aplinkos pasisakymus mano atžvilgiu, ypač jei tie pasisakymai neigiami. Tada iškart pradedu pykti ar gėdytis, kaltinti kitus arba save. Pradinis pagrindas negatyvioms emocijos- Kaltė, arba kaltinimai.

Vaistas: Atsakomybė. Kai tik nustoji kaltinti kitus arba save, dėl problemų, dingsta ir negatyvios emocijos. Tai keičia visą požiūrį iš esmės. Lazda turi du galus. Jei prisiimi atsakomybę, įgauni galimybę keisti situaciją. Jeigu esi atsakingas už Tave užgriuvusias bėdas… Valio! Vadinasi turi ir jėgų tas bėdas spręsti.

Kai tik priimi visą atsakomybę už savo gyvenimą, sulaužai visus barjerus vedančius į sėkmę. Tau nebelieka jokių kliučių, nebent tik tos kurias susikursi. O tos, kurios pasitaikys tavo kelyje- tai tik laikini nesklandumai- Tu juk turi galimybę tuos nesklandumus pašalinti. Kai tik prisiimi visą atsakomybę, kardinaliai nukreipi savo dėmėsį nuo bėdų link galimybių, tas bėdas tvarkyti. Taip krypsta ir pastangos, nuo bandymų kažką apkaltinti link bandymų judėti pirmyn.

Tu esi atsakingas, Ką ketini daryti?

Tikslai ir uždaviniai

Posted by Remigijus Kaniava on Rugpjūtis 6th, 2010

Artėja Naujieji Metai. Kai kurie žmonės prieš vidurnaktį atsisės ramiai ir permąstys praėjusius metus. Pagalvos, ką norėtu padaryti per ateinančius. Kai kurie šiuos apmąstymus netgi užsirašys. Bet kam viso to reikia? Ar ne paprasčiau tiesiog gyventi šia diena ir nieko nesitikėti?

Galbūt ir būtų paprasčiau. Galbūt ir laivams būtų saugiau visą laiką stovėti uoste, tačiau ne tam jie buvo statomi. Įsivaizduok, kaip gyvena žmogus, kuris žino, ko nori ir aktyviai to sieka, bei žmogus, kuris gyvena šia diena ir tik pasyviai reaguoja į aplinkos sukeltus dirgiklius. Akivaizdu, kad pirmasis per tą patį laiką pasieks žymiai daugiau. Žinoma, abu šie žmonės nori to paties-  tai galima pavadinti ”geru gyvenimu”. Tačiau vienas žino, kas jam yra geras gyvenimas, o kitas ne. Vienas jau surado būdų kaip tai pasiekti, kitas dar tik trypčioja vietoje. Ir tada jau nebestebina žinios apie 25 metų jaunuolius, vadovaujančius įmonėms, apie 19-mečius, turinčius savo ekologišką ūkį ir sėkmingai ten besitvarkančius.

Dar vienas dalykas. Kartais žmonės mano, jog jiems jau per vėlu, arba jie per seni kažką pakeisti. Galima išgirsti ir tokią frazę” čia reikia talento”. Ištikrųjų visiškai nesvarbu, kurioj vietoj stovi dabar. Tai kas tikrai svarbu – kuria kryptimi judi. Viskas, ko tau reikia, kad sėkmingai įgyvendintum savo sumanymus- tai aiškūs tikslai ir uždaviniai, kurie padės jų siekti.

Tokie patarimai  kaip “dirbk tą darbą, ten geriau moka, arba šitą- ten bus saugiau” mažai kuo padeda apsispręsti. Mūsų protas mąsto klausimais. Norėdami atrasti tikruosius tikslus, turime į pagalbą pasitelkti klausimus. Beje, mes esame labai protingi ir galime bet kokią gerą idėją nuslopinti racionalumu arba “realistišku mąstymu”. Todėl užduodami sau klausimus, turime išjugnti saugiklius tokius kaip: “o ką kiti pagalvos, o kas jeigu nepavyks…”. O dabar imk ir raštu atsakyk sau į šiuos klausimus:

  • Ką darytum, jei liktų gyventi pusę metų ir visą tą laiką turėtum gerą sveikatą?
  • Kokia veikla užsiimtum jei rytoj gautum milijoną litų?
  • Kokia veikla užsiimtum, jei žinotum, jog visada pasiseks?
  • Kokia veikla natūraliai traukia tavo dėmesį?
  • Kokio dalyko tau patinka mokytis?
  • Kokias problemas sprendi geriausiai?

Siekiant atrasti savo gyvenimo kryptį galima eiti dviem keliais: pačiam skaityti knygas, ieškoti klausimų ir metodų kaip šie, arba tiesiog ateiti pas žmogų, kuris tai jau yra padaręs. Aš pats ėjau sunkesniu keliu, ir pamačiau, jog buvo galima sutaupyti daug gražaus laiko.  Tad tau spręsti, kokį kelią pasirinkti.

”Žmogui, kuris žino kur eina, pasaulis duoda kelią” D.D. Džordanas.

Pasiekimų psichologija

Posted by Remigijus Kaniava on Rugpjūtis 6th, 2010

Žmonės manęs klausia: Ar užsiimti mėgstama veikla ar ta, kuri duos pajamų?

Ar žinote, kuo skiriasi daug pasiekęs ir mažai pasiekęs žmogus? Pastarasis savęs dažniausiai klausia: “Ar tai įmanoma?”, kitas nuolat savęs klausinėja: “Kaip tai padaryti?”. Daug pasiekę žmonės, nesuka sau galvos dėl to, ar jų norai įgyvendinami, ar  jie  realūs. Jie tiosiog priima savo norus kaip tiesą ir nuolat ieško kelių, kaip tuos norus paversti tikrove. Dažnai nutinka taip, kad aplinkiniai sako tokias pastabas: “tau nepavyks, tai nerealu, visiška nesamonė..” ir t.t. Tik dažniausiai jas sako tie antrieji, kurie negali pasigirti pasiekimais. O kai žmogui pasiseka, jie vėl pasirodo, tik sakydami: “visada tavim tikėjau..”

Todėl renkantis ką daryti, pirmiau siūlyčiau atsižvelgti į savo norus, o vėliau ieškoti būdų, kaip juos paversti realybe. Užtenka pradėti ieškoti ir net nepastebėsi, kaip į tavo rankas paklius reikiamos knygos, sutiksi tau naudingus žmones, kurie patars, apskritai- atrodys, jog visas pasaulis susimokė ir stengiasi padėti. Didžiausias džiaugsmas nutinka tada, kad kai manei, jog tavo norai gali būti įgyvendinti per kokius 5 metus, pasirodo įmanomi jau ir po 3 metų ar dar greičiau.

Kodėl taip yra?

Daugiausia pajamų gauna tie žmonės, kurie yra savo srities specialistai ar bent jau profesionalai. Pagalvok, ar lengva tapti srities, kurios nekenti, specialistu? O ar lengva tapti profesionalu srityje, apie kurią nuolat galvoji, domiesi, kalbiesi net nesusimastydamas, naturaliai? Taip jau yra, kad visada būsi geresnis ten, kur tau patinka. Toks žmogus visada perskaitys dar vieną knygą, pažiūrės dar vieną filmą ir taip kasdien taps geriausiu savo srityje. Tokiam žmogui pirmadienis yra tokia pati diena kaip ir penktadienis ar šeštadienis, nes jis neskirsto savo gyvenimo į “darbas” ir “pomėgiai”.

Tad, atsakydamas į klausimą, sakau: geriau užsiimk mėgstama veikla, nes tik ji duos pakankamai pajamų.

Recent Comments | Recent Posts

2012 Radau Save. Wordpress themes
bottom