Kaip susirasti draugų
Straipsniai Lapkritis 11th, 2010Tikiu, jog turite pakankamai daug draugų ir pažįstamų. Tačiau šį bei tą turėtumėte žinoti apie bendravimą veikiančius dėsnius. Tai padės ne tik susirasti naujų draugų, bet ir pagerinti santykius su jau esamais.
Pagrindinis bendravimo dėsnis skelbia: kuo asmenybė yra sveikesnė, tuo ji geriau sutaria su žmonėmis. T.y. žmogus gali bendrauti su labai skirtingo plauko personomis ir rasti su jais bendrą kalbą. Galbūt jau pastebėjote, jog lengvai bendraujantys žmonės paprastai turi daugiau pasitikėjimo savimi, jiems nėra problemų su kūrybiškumu. Visai tai dėl to, jog šios sritys 
yra tarpusavyje susiję. Neįsivaizduoju žmogaus, kuris trykštų pasitikėjimu savimi, tačiau negalėtų trumpai šnektelėti su visiškai nepažystamu praeiviu. Tas pats ir su kurybiškumu- jei žmogus geba priimti save tokį, koks yra ir tikėti savo jėgomis- jam nekyla problemų su idėjų generavimu.
Žmogaus bendravimas priklauso nuo to, kiek jis yra susitvarkęs su savo emocijomis, kiek gerai save pažįsta. Jei žinai, kas esi, kokios emocijos yra tavyje, kodėl jauti viena ar kita, gali empatiškai jausti kitus žmones. Numanyti ką jaučia ar galvoja kiti. Tokiu būdu lengva prisiderinti ir vystyti pokalbį. Žinoma, nėra būtina bendrauti su visais jei to nenori. Tačiau emociškai laisvi žmonės traukia. Su jais lengva ir malonu bendrauti. Jie greitai susiranda draugų. Paprastai tariant su jais jautiesi „kaip per atostogas“.
Gali kilti klausimas: jei susitelksiu ties savimi, savo emocijomis ar netapsiu savimyla? Tiesa, daug žmonių abejoja ar verta tvarkytis savo emocijas, bijodami tapti „daržovėmis“, kuriems rūpi tiek jie patys. Tačiau iš tiesų, tik gerai save pažįstantis žmogus gali pakankamai dėmėsio skirti kitiems. Juk jam jau nebereikia nieko įrodinėti- jis yra toks koks yra- laisvas. Dingsta analizavimai, etikečių klijavimai, išankstinė nuomonė. Atsiranda kūryba ir flirtas. Šioje būsenoje galima visą savo dėmėsį skirti pašnekovui.
Būnant laisvu žmogumi lengva susirasti draugų. Bendravimas vyksta tarsi idealiuose santykiuose- yra tiktai duodama nieko nesitikint atgal. Kai daliniesi gera nuotaika su kitais žmonėmis, nieko nesitikėdamas atgal, gali neabejoti- neišvengiamai tapsi vakarėlio siela.
Taigi iš pagrindinio bendravimo dėsnio išplaukia kelios išvados. Pirmoji: jei žmogus turi bendravimo problemų, jų sprendimas slypi jo asmenybėje. Jis pats atsakingas už tai. Padirbėkite su savimi, atraskite kliūtis, kurios trukdo Jums visiškai susigyventi su savimi. Antroji: jei kiti žmonės nepriima nuoširdaus bendravimo,tai jų problemos. Nesisielokite dėl to, būkite savimi ir eikite bendrauti su tais, kurie priima Jūsų gerą nuotaiką.
Lapkritis 17th, 2010 at 08:40
Sveiki,
labai patiko jūsų sraipsnio mintys, bet norėtųsi daugiau patarimų/pavizdžių kaip butent susigyventi su savimi. Ačiū.
Lapkritis 17th, 2010 at 08:53
Dėkoju, Ana.
Norite pavyzdžių, prašom. Įsivaizduokite situaciją, sėdite prie stalo su kokių 15 nepažystamų žmonių. Kaip jaučiatės, kiek esate verta būti su jais? Kiek žmonių yra geresni už Jus ir kiek žmonių yra prastesni?
Susigyvenimas su savimi prasideda nuo savo vertės suvokimo, kuri turi būti lygi su kitais žmonėmis. T.y. bendraudami turime jaustis lygus su visais: ir su prezidentais ir su valkatomis. Kartu turime jaustis patys sau malonūs ir vertingi. Jei vis dėlto, jaučiamės menkesni nei kiti žmonės, tada reiktų ieškoti to priežasčių. Kas įvyko, kad pradėjome taip manyti? Kokie įsitikinimai ar neigiamos patirtys tai įtakojo? Kokių poreikių negalime patenkinti, kad imames aukos vaidmens?
Praktiškai taip ir vyksta susigyvenimas su savimi- ieškome blokų, įsitikinimų, klaidingų nuomonių apie save ir visa tai šaliname. Natūraliai žmogus yra laiminga ir visavertė būtybė. Todėl jei yra kažkokios problemos vadinasi yra kažkas, kas trukdo visam šitam gėriui skleistis. Tačiau neabejotinai, visi mes turime nuostabias savybės ir niekada jų neprarandame.
Gruodis 9th, 2010 at 22:38
Mano problema – menka savivertė ir nerimo sutrikimas. Visa tai labai susipynę ir trunka jau ilgą laiką. Pavyzdžiui klasėje man sunku pasireikšti – garsiai juoktis, “skaldyti bajerius” ir išreikšti emocijas judesiais. Tada kyla mintys, kad aš elgiuosi blogai, kad tuoj mane kažkas nutildys ar net į galvą pasiūlys. Ką patartumėte man daryti? Kaip patikėti kad viskas yra gerai ir atsikratant blogų minčių būti savimi?
Gruodis 16th, 2010 at 11:48
Patarčiau daryti tai ką ir visiems kitiems- gilintis į problemos esmę bei priežastis. Menką savivertę iš dalies padidinti gali laimėjimai, geri draugai ir pan. bet didžiausią šuolį padaro susigyvenimas su savimi. Pagrindinis principas kaip tai padaryti- atrasti tuos įvykius ir emocijas, nuo kurių savivertė pradėjo kristi žemyn. O tada šitas priežastis neutralizuoti. Tai galima padaryti paprasčiausiai atleidžiant sau arba imti jautį už ragų ir pasinaudoti EFT ar SEDONA metodais ir pan. Žinoma, gal tai ir skamba kaip raginimas ateiti į kursus, bet man teko matyti daugybę žmonių, kurie dešimtmetį trukusį savęs menkinimą susitvarko per kelias dienas. Todėl ir nematau prasmės burti iš kavos tirščių.
Beje, nerimą galima susitvarkyti paprasčiausiai medituojant. t.y. skiriant per dieną pusvalandį ramiai pasedėti ir būti be minčių. iš pradžių atrodys beprasmiška, tačiau ilgainiui (pora savaičių) pradėsi jausti skirtumą. Nervai taps žymiai ramesni ir dings perdėtas jautrumas. Apskritai su emocijomis reikia elgtis kaip su kūnu. Jei kokį menesį nesiprausiame nieko nuostabaus kad pradeda kauptis purvas ir visoie gyvūnėliai, tas pats ir su mūsų jausmais- jei ilgą laiką jų nevalome- susidaro sumaištis.
Kovas 4th, 2011 at 18:42
O ką daryti jei aš turiu labai mažai draugų (kokias 2 geras drauges, o kiti tik pažįstami) ir kai norisi kažkur išeiti pasibūti ar pasilinksminti, kaip visiems paaugliams, tiesiog nėra su kuo ir imu jaustis tokia nepilnavertė ir nenormali, kad norisi verkti. Taip pat ir vaikinų dėmėsio nesulaukiu. Nesu negraži ar bjauraus charakterio, todėl manau, kad žmonės jaučia, jog per mažai pasitikiu savimi, bendraudama esu įsitempusi, bijau kažką pasakyt ne taip ir manęs vengia. O atsipalaidavusi jaučiuosi tik prie giminaičių ar prie už mane dar labiau nepasitikinčiais savimi žmonių. Taip pat mane irgi kamuoja jausmas, kad nepatinku žmonėm. Kaip atsikratyti šito jausmo ir ramiai būti savimi? Nebijoti kritikos ir kitų nuomonių?Aukščiau merginai rašėt, kad reikia ieškoti problemų priežaščių, bet jų tiesiog nėra! Prasidėjus paauglystėj, tiesiog padidėjo jautrumas. O iki to laiko buvau labai savimi pasitikintis, draugais aptekęs vaikas. Nežinau kas pasidarė, bet noriu viską ištaisyti…
Balandis 2nd, 2011 at 16:20
Sveiki, ir as noriu paklausti : ka daryti, kai niekaip netasikratai nepilnavertiskumo jausmo, kuris atejo dar is vaikystes, kai buvo liepiama nenusisneket, patylet, kad as prascioke ir nieko nepasieksiu. O dabar dar ir vyras , nesitikejau is jo, kad per 7m gyvenimo, taip iskaudintu, mano draugus, veikla, darbus ir pagaliau mane pacia taip paniekintu. Jis graziai elgiasi, lyg nieko nebuvo, taciau man kazkas atsitiko: nekyla rankos nieko daryti, nors svetimi zmones ir maziau pazystami vertina mano sugebejimus, net valgyti seimai nesugalvoju ka bedaryti, net pasipuosti, pasportuoti, nemiegu naktimis. Labai noriu studijuoti, bet pati neuzsidirbu,turiu studente dukra. Rodos visos problemos baigtusi, jei tiesiog isvaziuociau i kita miesta, kad manes nieks nepazinotu, pradeciau vel viska is pradziu… Pastebejau, kad nemoku kovoti uz save…:( Aciu uz atsakyma
Balandis 27th, 2011 at 22:29
Ilma,
Tikrai gali būti jos emė ir atsitiko kažkas, kad pradėjai būti jautri aplinkai ir pan. Tačiau tik atradus šiuos dalykus-priežastis, galima tai suvokti ir pašalinti, taip grąžinant save į tobulesnę, artimesnę vaikystei būseną.
Visus šituos dalykus, galima pradėti taisyti plečiant savo suvokimą ir gilinant žinias emocijų sferoje. Šias žinias bandau perduoti straipsnių pavidalu, tačiau vertingiausia būtų apsilankyti nors vienuose kursuose. Pi kursų žmonės gauna reikalingas žinias ir įrankius, su kuriais sėkmingai tęsią darbą savarankiškai ir taip per keletą mėnesių susitvarko savo emocinę būseną, savo įsitikinimus. Kaip supratau esi paauglė, tad jei kursų kaina pasirodys per didelė rašyk man į paštą remigijus@radausave.lt ir ką nors sugalvosime.
Birželis 5th, 2011 at 20:25
Sveiki, aš norėčiau paklausti, kaip susirasti draugu, kaip pradėti pasitikėti savim? Jeigu aš neišeinu i lauka, nes bijau eiti viena, nes kažko bijau, bijau kad iš manęs kažkas gali pasišaipyt, gali kažka pasakyt, o aš nemokėsiu atkirst…
Kai persikraustėm i kita vieta gyventi, perėjau ir i kita mokykla, galvojau, kad viskas susitvarkys, kad susirasiu draugu, bet ne ir vėl pakišo koja nepasitikėjimas savimi, baimė. Bijojau garsiai reikštis mokytojoms, bijojau bendrauti. Bendraudama su kitais bijau kažka netaip pasakyt ar padaryt, jaučiuosi lyg sukaustyta ir per ta baime negaliu buti savimi, o namie moku linksmintis, baimė praeina savaime ir bunu savimi.
Kai gryšdavau iš mokyklos ir pasižiurėdavau pro langa i žmones, susitinkančiais su draugais, vos sulaikydavau ašaras… O vakare buna tas pats vėl kaupias ašaros ir kaltinu save, kad aš bailė… ;((( Atsiprašau už klaidas
Birželis 6th, 2011 at 16:11
Kaip susirasti draugų- būk pasitikinti savimi, būk draugas kitiem, gyvenk sau įdomų gyvenimą ir draugai patys tave susiras arba tu juos sutiksi pakeliui.
Kaip pradėti pasitikėti savimi- žinai, iš namų teks išeiti. Netapsi super bendraujančiu žmogumi jei sedėsi namie. Tačiau, su savo emocijomis gali dirbti savarankiškai. Nereikia eiti į lauką, tam kad atrastum savyje glūdinčias priežastis, dėl kurių pasitikėjimas savimi krito. Tereikia turėti geras ir patikimas žinias, bei metodus ir tu gali dirbti su savimi savarankiškai. Tačiau išeiti į lauką reiks tuomet, kada susitvarkysi savo emocines žaizdas ir būsi pasiruošusi ugdyti savo naujus įpročius.
Kur gauti tas žinias? Nuo rudens vėl pradėsime organizuoti emocinės laisvės kursus. Tuo pačiu kviesimės daugiau lektorių, kurie ves seminarus būtent šiomis temomis. Taip verta apskritai pradėti domėtis šia tema. Skiltyje “Lektoriai” yra lektorių asmeninės svetainės- gali pradėti nuo ten. Jei apetitas žinioms vis dar bus didelis- rašyk email, duosiu daugiau nuorodų.
Sausis 29th, 2012 at 20:05
sveiki. Turiu gan didele problema – neturiu draugu.
Taip atsitiko, kai susipazinau su vaikinu. Jis man siuometu atstoja drauges. Bet kai paziuri i praeinancias merginas kurios linksmai snekuciuojasi tarpusavyje – suvirpa sirdis..
Pries vaikina as turejau kone 3 geriausias drauges ir dar buri draugiu ir draugu..
Bet dabar kitaip. Mano geriausia drauge dabar turi kitu draugiu. Klaseje esu atsiskyrusi. Niekas neberodo noro su manimi bendrauti. Atrodo – su zmonemis nebendrauju atsiauriai, bandau rasti bendra kalba.
Padekit man. Labai reiktu patarimo.
Sausis 30th, 2012 at 13:28
Greta,
Greito ir vienapusiško atsakymo ar patarimo pateikti dabar negaliu. Bet pažiūrėkime į keletą niuansų.
Visų pirma, galbūt tu šiuo metu neturi draugų ne todėl, kad kažkas yra blogai su tavimi. Galbūt tu tiesiog tobulėji ir augi žymiai greičiau negu kiti. Taip jau nutinka sparčiai tobulėjantiems žmonėms, kad jų draugų ratas ima ir pasikeičia. Su senaisiais draugais nebelieka bendrų temų ar pomėgių, o naujųjų draugų dar nespėjo atsirasti. Tačiau šitoje vietoje tuštuma ilgai nebūna. Galiu garantuoti. Kadangi dar esi mokykloje rekomenduoju pasižvalgyti organizacijoje kitasvariantas.lt Ten sukasi daug puikių tobulėjančių tavo amžiaus asmenybių. O vien jau tai, kad apskritai keli tokius klausimus ir nori rasti išeitį- liudija tai, kad esi sąmoningas žmogus.
Antras niuansas, dėl vaikino. Jūs draugaujat ar tiesiog esat geri draugai leidžiantys laiką kartu? Jei esate pora, nenuostabu, kad vaikinui tenka žymiai daugiau tavo dėmesio ir laiko nei anksčiau.
Trečias niuansas – gyvenime nėra ir nebus nieko blogo. Ši kebloka situacija yra šansas pakeisti aplinką, žmones su kuriais bendrauji. Manau, kad jei į tai pažvelgsi giliau, pamatysi, kad tai ne tragedija, kuri žada tęstis dešimtmečius, o momentas kada prasideda naujas kokybiško gyvenimo etapas. Kai nustosi graužtis dėl problemų ir imsi ieškoti naudingų pamokų – suprasi, kad visas pasaulis stengiasi Tau padėti.
Vasaris 1st, 2012 at 11:20
p.s. žodis ‘pažįstamas’ rašomas su ‘į’.
Vasaris 5th, 2012 at 16:50
laba diena, perskaiciau jusu mintis, ir labai mane tas paliete. man 24 metai, ir jau keletas metu pradedu suprasti kad praktiskai neturiu draugu. mokyklos geriausia drauge istekejo, santykiai beveik nutruko, atsirado keletas draugiu universitete, bet dabar viena vaikina susirado, kita darba ir pan.. labai skaudu kad viena turi stengtis islaikyti rysi, kazkur kviesti, organizuoti susitikumus ir pan.kartais atrodo, kad tik man to reikia, ir jei ne as, apskritai netureciau nei vienos drauges
as irgi turiu vaikina, taciau draugiu niekada nepamirsau. Siuo metu sedziu viena, ir neturiu netgi kam paskambinti, ir taip skaudu sirdyje. Kartais pradedu analizuoti, kodel taip yra, ka padariau ne taip, atrodo kitiems zmonems, net nieko daryt nereikia, prie ju zmones tiesiog limpa… Labai vertinu draugyste, esu lengvai bendraujanti, be problemu galiu uzkalbinti nepazistama zmogu, esu atvira, bet matyt kazkur darau kazka ne taip, kad su manim nenori niekas bendrauti.Bendravimas man svarbus kaip oras, bijau kad jei nedesiu pastangu, liksiu apskritai viena, taciau kartu pikta, kad tik man vienai to reikia..Gal jus man ka galetumet patari. Dekoju
Vasaris 5th, 2012 at 17:06
Sveiki, esu pakankamai draugiška ir linksma. Tiesiog man labai sunku su kuo nors susibendrauti, nes esu labai savikritiška. Mano trūkumai man labai trukdo atsiskleisti ir būti savimi, aš bijau būti drąsi. Draugų aš turiu, nors ir nedaug, bet it taip netikrų. Kai tik pabandau būti drąsesnė mane tuoj kas nors “nusodina”. Bijau tapti pajuokos objektu. Mane klasėje gerbia, bet tai dar nereiškia kad jie nori su manimi bendrauti. Padėkit!
Vasaris 5th, 2012 at 17:37
Sveiki, neturiu draugu, o man jau 12 metu. Man tiesiog verkti norisi kai pro langa pamatau mano populiaria klasioke su savo geriausiom draugem. Turiu keleta “draugiu” su kuriomis bendrauju tik mokykloje, bet ir jos nelaiko manes savo drauge. As net visiem meluoju kad turiu dvi geriausias drauges, su kuriomis labai linksmai leidziu laika, bet poto pagalvoju iki ko as nusiritau… Man labai reikia geriausios drauges
Vasaris 6th, 2012 at 10:45
Rita,
Yra toks paradoksas – kuo tvirčiau laikaisi kažko įsikibusi, tuo tas dalykas stipriau priešinasi. Kuo labiau nori susirasti draugų ir dedi labai aktyvias pastangas tame- tuo sunkiau juo ateina. Kodėl? Kaip tai paaiškinti? Visų pirma, žmonės yra empatiški ir gali pajausti, kad tau kažko iš jų reikia. Žmonės nori bendrauti su tais, su kuriais linksma, lengva, kurie neanalizuoja visko iš eilės ir pan. Ką daryti? Stenkis būti pati laiminga, o ne ieškok laimės drauguose ir naujose pažintyse. Duok jiems savo džiaugsmą, laimę, meilę, o ne reikalauk ar ieškok to juose.
Tavo laimė viduje, ne drauguose, vaikinuose, darbuose ir t.t. Kai šitai pradėsi jausti, nebeliks desperatiško jausmo, būtinai susirasti draugų. Galėsi sau lengvai užsiiminėti savo mėgstama veikla ir laisvai bendrauti su aplinkiniais žmonėmis. Su kai kuriais iš jų tapsi draugais, su kai kuriais – ne. No big deal.
Vasaris 6th, 2012 at 10:54
Aiste,
Na, tu jau parašei praktiškai pagrindines priežastis, kurios trukdo tau pačiai susirasti draugų. Sakai kad, kritika ir savikritika trukdo atsiskleisti ir būti savimi ar drąsiai. Tai nieko nuostabaus, kad žmonės neskuba tęsti bendravimo. Bet kita vertus – tai ne tragedija. Nesakysiu, kad va, susitaikyk su tuo ir t.t. Tu gali susitvarkyti su visa ta kritika ir savikritika. Iš esmės, viskas apskritai yra tik Tavyje. Kiti žmonės negali įtakoti tavo emocinės būsenos ar pasitikėjimo, tu gali tik leisti jiems tai daryti.
Koks kelias į visišką savęs pasitikėjimą? Ogi darbas su savimi ir emocinėmis žaizdomis, blogomis emocijomis. Kai atleisi sau už visus nusivylimus, skriaudas, už nesėkmes ir t.t. pradėsi išlaisvinti savo asmenybę. Įvyks lūžis, po kurio suprasi, kodėl labiau verta padėti sau negu peikti mintyse.
Trumpame atsakyme tikrai nesutilps visos žinios ir patarimai kaip tai daryti. Mes netgi organizuojame 4 seminarų mokymus, kuriuose mokome žmones tvarkytis su savo emocijomis ir praeities įvykiais. Bet jei kol kas negali ateiti į mokymus pradėk ieškoti informacijos ir bent jau po truputi domėtis savimi. Rekomenduoju apsilankyti laimingi.lt ir satvaklubas.lt tinklapiuose ir juos pilnai išniukštinėti. Rasi bent jau bazines žinias, nuo kurių galima pradėti.
Vasaris 6th, 2012 at 11:06
Edita,
Draugai ir populiarumas – neturi tiesioginės priklausomybės. Greičiau jau atvirkščiai – žmogus sugebantis būti draugu, laikui bėgant tampa populiariu. Nors tiesą sakant nesuprantu, kodėl žmogui apskritai vertėtų kvaršinti sau galvą dėl populiarumo. Tai labiau primena laimės ieškojimą ten kur jos tikai nėra. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Įsivaizduok – pribėga prie tavęs nepažįstamas vaikinukas ir sako “Aš tave myliu”. Ar tie žodžiai kažką pakeistų? Ar jaustumeis lyg devintame danguje? Turbūt laimės būtų mažoka. Galbūt jaustumeis pamaloninta bet nieko daugiau. Visai kitas reikalas būtų jei pati kažką mylėtum. Iš čia išplaukia dėsnis – labiau laiminga jautiesi tuomet, kai pati kažką myli, o ne kažkas tave.
Kaip šį dėsnį pritaikyti tavo gyvenime? Būk drauge kažkam, dalinkis savo laime su kažkuo. Būk tas žmogus prie su kuriuo kiti norėtų būti. Kaip suprantu dabar kaip tik tas metas, kada prasideda brendimas ir keičiasi tavo pasaulėžiūra, perkainojamos vertybės. Geriausias dalykas, ką gali daryti šiuo metu – tai nustoti bausti ar peikti save už kažką, ir pradėti kreipti dėmesį į savo gerąsias savybes, į savo talentus ir išskirtinumus. Bandyk atrasti save, laimingąją savo asmenybę, ir leisk kuo daugiau jei reikštis. Tai ir bus pagrindinė priežastis dėl kuriuos kiti žmonės norės su tavimi būti.
Vasaris 6th, 2012 at 17:26
Aciu Jums Remigijau, sutinku su jumis pilnai. Dabar tiesiog sudetingas gyvenimo etapas, kai jaustis laimingai tiesiog siaip neiseina, ir labai reikia kitu zmoniu paramos… Tas palaikymas buvo kuri laika, bet matomai visiems nusibodo. kad kaip butu gaila ir apmaudu, bet zmonems tikrai norisi matyti laimingus zmones, o ne nuolat verkslenancius, bet kur tada tikra draugyste, kai zmogui beda, jis lieka vienas, nes salia esantys nori girdeti tik geras zinias, as tuo tarpu galiu nors ir nakti lekti i pagalba, kai draugei beda ir pan. metu i sali visus savo reikalus, bet dabar galutinai isitikinau, kad to paties nesulaukciau nei is vieno zmogaus su kuriuo bendrauju… matyt laikas daryti isvadas.
Vasaris 13th, 2012 at 13:35
Sveiki aš Rimantė kai buvau maža turejau daug draugų,o kai pradėjau eiti i kita mokyklą mano buvę draugai išsikraustė iš mano miesto ir tos gatvės.
O naujoje mokykloje neturiu draugu na visi sako, kad aš draugiška, bet sunku su kitomis mergaitėmis bendrauti sunku rasti bendrą kalbą aš bijau išsireikški bijau ką nors ne taipo pasakyti na žinoma jos su manimi kalba ir manęs nevengia, bet aš jaučiusi vieniša nes jos visada kartu, o aš dažniausiai viena.
Vasaris 21st, 2012 at 11:33
Rimante,
Na iš tavo situacijos apibūdinimo neatrodo, kad problema būtų labai jau didelė. Labai gerai pasakei ” Kai buvau maža turėjau daug draugų”. O žinai kodėl vaikai turi daug draugų ir jiems nekyla sunkumų jau po 10 minučių dūkti su nepažįstamais vaikais? Nes jie neanalizuoja ir nevertina- jie tiesiog žaidžia. Kai mes augame pradedame į savo galveles grūsti tokias mintis “o ką kiti pagalvos” ir pan. Tiesiog tas jėgas, kurias skiri baiminimuisi ir apmąstymams “kas jei ne taip kažką pasakysiu”, skirk sau, savo privalumų, talentų ir gerųjų pusių naudojimui. Ir kaip pati rašai, tiesiog būk su kitais, o ne viena. Taip ugdysi savo socialinius įgūdžius ir palaipsniui atsirinksi draugus ir drauges su kuriais gera būti.
Jei trukdo kažkokie vidiniai barjerai, nepasitikėjimas savimi ar panašūs dalykai – komentaruose apačioje jau esu atsakęs, kaip vertėtų elgtis ir su tuom tvarkytis.