Nepasitikėjimas savimi yra iliuzija. Tokio dalyko net nėra. Tai tik visuma blokų ir ribojančių įsitikinimų, kuriais nuostabus žmogus yra save apsistatęs. Dėl to tas pasitikėjimas yra pasislėpęs ir iš šono atrodo, jog jo ten nėra. Tačiau pagalvokime apie vaikus. Visi gimdami turi iki valios pasitikėjimo. Paklausus vaikų darželyje, kas moka dainuoti, visi vaikai pakels rankas. Tą patį klausimą uždavus penktokams, pakils gal pusė rankų, o paklausus šito klausimo abiturientų, gal tik vienas kitas pasigirs, jog turi gerą balsą. Bet juk tai melas! Mes visi mokame dainuoti! Tai reiškia, jog būdami vaikais, mes turime į valias pasitikėjimo ir dėl to drąsiai žvelgiame į gyvenimą. Tačiau augdami išmokstame save riboti ir atmesti gerąsias savo savybes. Gera naujiena ta, jog tai, ko išmokome, to paties galime atsisakyti arba pakeisti kitu, mums naudingesniu dalyku. Turbūt kyla klausimas – kaip tai padaryti? Kaip tapti savimi pasitikinčiu žmogumi? Ką gi, pasitikėjimas atsispindi keliomis žmogaus savybėmis, kurias dabar ir aptarsime.

Pirmiausia, savimi pasitikintys žmonės leidžia sau klysti. Tai natūralus mokymosi ir tobulėjimo būdas. Daug charizmatiškų žmonių yra ne kartą susimovę kalbėdami prieš kitus, tačiau jiems tai nesukelia didelių rūpesčių, nes jie į tai žiūri atlaidžiai. Net jei ir susimauna kitas žmogus, jie nepuola iš jo šaipytis, todėl kalbėti ar pasakoti kažką tokiems žmonėms yra grynas malonumas. Tad leiskite sau klysti ir pamatysite, kaip aplinkiniai greitai pamirš jūsų klaidas.

 Jie būna čia ir dabar. Prisiminkite kokį nors vakarėlį. To susibūrimo siela tampa ne tas žmogus, kuris daugiausia šūkauja ar daugiausia išgeria, o tas, kuriam ten gera. Tokie žmonės negalvoja apie išorinius dalykus: kur vyksta vakarėlis, kokie čia baldai, ką veiksim po to ir t.t. Jie susitelkę ties bendravimu. Pabandykite atėję į klubą tiesiog bendrauti. Pamatysite, kaip pamiršite nusipirkti kokteilį ir puikiai praleisite vakarą tiesiog kalbindamas žmones.

 Kita savybė, kuria pasireiškia pasitikėjimas – tai savarankiškumas. Iš čia ir atsiranda patrauklumas tokiam žmogui. Būti šalia savarankiškai mąstančio žmogaus – saugu. Mažų mažiausiai – tiesiog įdomu. Savo galva mąstantis žmogus priima sprendimus, netrypčioja vietoje ir drąsiai siūlo idėjas. Kadangi esame unikalūs, mūsų pačių sugalvoti sprendimai ir idėjos visada bus patrauklesnės už visuomenės madas. Tad kai kitą kartą susitiksite su draugais ar antrąja puse, išgirdę klausimą „ką veikiam?“ drąsiai siūlykit savo idėjas. Ir žinot ką – žmonės eis paskui Jus.

 Pabaigai pacituosiu Alando Aldos žodžius: „Turi palikti savo komforto miestą ir išeiti į laukinę intuicijos gamtą. Tai, ką tu atrasi bus nuostabu. Tu atrasi save“.

Galbūt jau teko matyti naują filmą, kuriame pagrindiniai herojai moka valdyti sapnus ir kurti juose kitokią realybę. Tiesiog nuostabu, kai supranti, kokios galimybės slypi žmogaus galvoje. Kaip greitai protas gali mąstyti ir kurti. Po tokio filmo iš salės dažniausiai išeiname pakylėti, supratę, kad mes esame kur kas daugiau galimybių turinčios būtybės.

Tačiau tai ne vien tik kino kūrėjų fantazija. Ši idėja turi realų pagrindą. Tiesa, mes galime mąstyti ir kurti žymiai greičiau, nei mums atrodo. Tai gali praktiškai visi, įvykdę vieną sąlygą – protas turi būti ramus ir be minčių. Suvaldę savo nuolatinį minčių generatorių,  leidžiame jam pailsėti bei tuo pačiu išlaisviname savo tikrąjį kūrybiškumą. Šią būseną galima pavadinti „tyliu mąstymu“ arba „mąstymu suvokimu“. Iš tiesų, pamatę gerai žinomo filmo plakatą akimirksniu prisimename, apie ką buvo filmas, kas jame vaidino, kaip baigėsi istorija, koks likimas ištiko filmo personažus. Mums nereikia galvoti apie tai, mes tiesiog tai suvokiame iš karto, matome filmo pradžią ir pabaigą vienu metu.

Panašiu principu naudojasi greitojo skaitymo meistrai. Tam, kad galėtų pakankamai greitai tekstą permesti akimis, jie nustoja jį atkartoti mintyse. Vietoje to, jie gali galvoje niūniuoti žinomą melodiją ir tuo pačiu skaityti knygą. Teksto įsisavinimas ir suvokimas nuo to tik padidėja. Pabandykite!

Yra ir kitų tylaus proto panaudojimo galimybių. Viena iš jų gali pasitarnauti Jums jau šiandien vakare, padėdama lengvai užmigti. Mokslininkai nustatė, jog pagrindinė nemigos priežastis – per daug aktyvus protas, neleidžiantis žmogui užmigti. Jis vis suka mintis apie dienos įvykius ar apie šiuo metu užklupusias problemas, todėl žmogus negali atsipalaiduoti ir pasinerti į gilų miegą. Taip pat mintys sukelia jausmus, kurie tik dar labiau išjudina visą kūną. Jei vakare, atsigulę į lovą, nuraminsite protą ir pabūsite tokioje būsenoje bent penkias minutes, garantuotai užmigsite.

Panašų pratimą galima pabandyti ir nesiruošiant užmigti – tiesiog sėdint kėdėje ar darbo vietoje. Patogiai atsisėskite, atsipalaiduokite ir sutelkite dėmėsį į savo kvėpavimą. Leiskite savo mintims praplaukti pro Jus. Nereikia jų stabdyti ar bandyti užspausti, tegul jos plaukia. Susitelkę į savo kvėpavimą, pavyzdžiui pabandykite sugalvoti arba, tiksliau sakant, suvokti, kokiomis gatvėmis turėtumėte eiti nuo Gedimino pilies iki Baltojo tilto. Jei būsite pakankamai gerai susitelkę į savo kvėpavimą, maršrutą susidėliosite labai greitai – vos per kelias sekundes. Pavyko? Puiku! Dabar galite pamėginti išspręsti kokią nors sudėtingesnę problemą, t.y. „suvokti“ jos sprendimo būdus ir susidėlioti veiksmų planą. Tačiau įspėju, tylus protas labai dažnai pasiduoda ir tiesiog „nueina“ miegoti, todėl reikės šiek tiek įgusti, kad išbūtumėte šioje būsenoje pakankamai ilgai.

Būdami susitelkę vien tik į savo kvėpavimą ir nieko negalvodami, pasiekiame „čia ir dabar“ būseną arba dar kitaip vadinama „sąmoningumu“. Eilinis pilietis dienos metu sąmoningas išbūna tik apie 7-10 minučių. Yra žinoma, kad pavyzdžiui Buda, sąmoningumo būsenoje būdavo 24 valandas per parą.

Išmokę būti sąmoningi kuo ilgesnį laiką, galime atsibusti sapnuose. Tai vadinama sąmoningu sapnavimu. Šį būsena labai artima neseniai aptarto filmo veiksmui. Žmogus supranta, kad sapnuoja, tačiau tuo pačiu jis gali kurti savo sapną: atsidurti kitoje vietoje, pradėti skristi ir pan.

Teko girdėti pasakojimą, jog vienas vyras, tokiu būdu netgi atsikratė nereikalingų kilogramų. Naktimis jis sapnuose valgydavo kiek tik telpa, o ryte nejausdavo didelio saldumynų ar riebaus maisto poreikio, nes jau būdavo „prisivalgęs“.

Baimė ir Drąsa, Pasitikėjimas ir Nepasitikėjimas. Kelios savybes, kurias visi turime, kelios savybės, kurios smarkiai veikia mūsų elgesį. Viena iš šių savybių tėra iliuzija. Spėkit kuri? Iliuzija šiuo atveju yra nepasitikėjimas. Tokio dalyko apskritai nėra- tai tik apribojimai natūraliai, nuostabiai, pasitikinčiai asmenybei. Visgi, kad ir kaip mąstytume ar galvotume apie drąsą ir baimes,šios savybės yra tikros ir netgi egzistuoja vienu metu.

Kodėl taip yra? Viskas prasideda nuo vakystės- vaikai gimsta turėdami dvi baimes- baimę nukristi ir triukšmo baimę. Bėgant laikui, baimės, fobijos ir visa kita įgyjamos. Vienos baimės išnyksta, kitos stiprėja, pasireiškia ar tiesiog sukelia nemalonų nerimo jausmą, tačiau žmogus visada turi baimių savo asmeninių savybių rinkinyje. Visgi, kad būtų lengviau gyventi ir baimės neatimtų viso džiaugsmo, likimas mums davė nuostabų įrankį- Drąsą. Paprasčiausiai ją galima apibūdinti ne kaip baimių neturėjimą, o kaip gebėjimą veikti ryžtingai ten, kur baimė didžiausia. Kitaip tariant, kur baimė, ten ir drąsa.

O kaipgi baimės atsiranda? Vėl grįžkime į vakystę. Vaikai turi dvi unikalias savybes- Jie yra visiškai naivūs ir egocentriški. Gyvenimiškai tai pasireiškia tikėjimu, kad viskas, kas yra jiems sakoma yra gryna tiesa, ir supratimu, kad jie yra visų įvkių priežąstis. Pavyzdžiui jei mama ir tėtis susipyko, vaikas ieškos priežąsties savyje ir savo elgesyje. Tuo pačiu visiem žmonėm, vaikam ir suagusiems, būdingi trys pagrindiniai poreikiai- Saugumo, kontrolės ir pritarimo. Dėl kritikos, nesėkmių ar tiesiog netinkamo bendravimo dažnai vienas iš šių trijų poreikių yra pažeidžiamas ir tai tampa gera galimybe vystytis baimei. Tarkim, įvyko taip, kad mama supyko ant vaiko. Tuo metu vaikas negauna pritarimo, jaučiasi nesaugiai ir juo labiau negali nieko kontroliuoti. Be kita ko, jis dar galvoja kad tai įvyko dėl jo kaltės. Priklausomai nuo to, dėl ko įvyko konfliktas, vaikui gali vystytis skirtinga baimė: baimė reikšti savo emocijas, baimė sakyti tiesą, baimė tyrinėti, nesėkmės baimė ir t.t. Tokiu atveju vaikas geriau kentės ir jaus baimę, negu rizikuos prarasti kitų pritarimą, kontrolės jausmą ar saugumą. Pagalvokite, kodėl daugumai žmonių taip baisu kalbėti prieš auditoriją? Juk kalbant prieš minią žmonių taip lengva padaryti klaidą ir prarasti bet sekundės daliai visų jų pritarimą. O jei neduok Dieve, kas nors ims ir pradės apkalbinėti….

Pereikime prie būdų, kurie padėtų tvarkytis su baimėmis. Visų pirma, turime žinoti, jog pas visus žmonės veikia proto programa- išvengti skausmo, patirti džiaugsmą. Tačiau skirtingiems žmonėms skirtingai skauda. Čia verta pagalvoti apie baimės teikiamą „džiaugsmą“, kurio protas taip trokšta. Paprasčiausias pavyzdys- žmogus kamuojamas nesėkmės baimės, nesiima kokių nors veiksmų ar iššūkių. Taip jis apsaugo save nuo nesėkmės ir garantuoja sau šiokį tokį komfortą. Gyvenime apstu pavyzdžių: statistiškai žmogus bando įkurti savo verslą mažiau negu vieną kartą (t.y. prieš pabandant dažniausiai pasiduoda ir viską meta), kitas pavyzdys iš naktinių klubų- kiek daug šaunių vaikinų visą naktį daugiau nieko ir neveikia tik stovi pakampėm su alaus bokalais ir spokso į šokančias merginas. Tačiau šioje vietoje pasirinkti kas yra skausmas ir kas yra džiaugsmas galime mes patys ir tam nereikia įpatingų pastangų. Žmogui bus lengviau įveikti nesėkmės baimę, jei jis susies skausmą su pasyvumu. Džiaugsmą jam suteiks, kad ir nevykęs, bet vis dėl to bandymas pasiekti savo tikslo. Paslaptis slypi tame, jog mes galime nurodyti savo protui didesnės laimės šaltinį nei baimės teikiama nauda. Tada atsiranda jėgų ir noro skintis kelią per savo baimes. Taigi pirmas būdas- skausmo ir džiaugsmo suvokimo keitimas.

Antras būdas- alternatyvų pasirinkimas. Kai jų nėra, tam tikras įvykis yra taip smarkiai sureikšminamas, kad nelieka kitos išeities, kaip tik imti ir nerimauti. Pagalvokite kaip sėkmingai yra įbauginti jaunuoliai laikantys brandos egzaminus: „Svarbiausia gyvenimo diena“, „be egzaminų niekur neįstosi ir nieko nepasieksi“ ir t.t. Ar tikrai tai tiesa? Ar tikrai kažoks įvykis/susitikimas/pokalbis yra vienintelė išeitis? Pamąstykite ir savęs paklauskite: ar yra dar koks nors kelias norimam tikslui pasiekti? Ar yra žmonių, kurie tai pasiekė kitais būdais? Pasirinkus į tikslą tik vieną kelią, jaučiamasi taip pat nesaugiai, kaip ir rišant didelį laivą vienintele virve.

Kitas būdas- klaidų darymas. Mokykloje moksleivius baudžia už klaidas- mažinant pažymius, suaugusiuosius už klaidas baudžia mažinant algas, papeikimais ir kitokiais būdais. Baisu suklysti- o kodėl gi nepabandžius suklysti tyčia? Baisu užkalbinti žmogų? Paprastas būdas įveikti baimę- užkalbinti žmones taip, kad garantuotai susimautumėte. Po tokių kelių pabandymų pasirodys, kad nebuvo ko ir bijoti. Leiskite sau klysti. Kai priimsite klaidas, kaip vertingas pamokas, sumažės nerimas ir baimė jas daryti.

Dar vienas būdas- savęs stebėjimas. Visos dienos metu verta atkreipti į save dėmėsį, jausti savo emocijas ir pastebėti kada jos kyla. Paprastai tariant- būti „čia ir dabar“. Paslapti slypi tame, jog baimės gyvena praeityje ir ateityje, dabartyje jos neegzistuoja. Dabartyje sutikti galime tik realios grėsmės keliamą baimę- pvz. dideliu greičiu atlekiančią mašiną mūsų kryptimi, kai einame per gatvę ir pan. Tokios baimės tai tik savisaugos instinktas, tad jos mum labiau padeda nei kenkia. Tačiau yra atvejų kai vertėtų sumažinti tokio instinkto veikimą. Paprasčiausias pavyzdys- profesionalūs vairuotojai imituoja avarines situacijas, tam kad realybėje išsaugotų sąmoningumą ir gebėtų priimti šaltakraujiškus sprendimus avarijai išvengti.
Taigi, stebėdami save ir jausdami kada kyla baimė, mes tampame stebėtoju, kuris nėra susitapatines su savo baime. Atsiranda asmuo kuris jaučia baimę ir kitas- kuris stebi tą, jaučiantį baimę. Tokiu būdu mes „dedame baimę ant stalo“ ir galime daryti su ja ką norime- analizuoti, suprasti, išspręsti, neutralizuoti. Galiausiai tokia būsea prives iki to, jog jausdami baimę galėsime galvoti : „ nagi nagi, baime, jaučiu tave, įdomu kada gi tu praeisi“.

Galiausiai, visas baimes ir kitas neigiamas emocijas, labai sėkmingai neutralizuoja suvokimas. Tai supratimas kodėl kažkas vyksta. Šioje vietoje labai pagelbės žinios apie emocinį intelektą. Stebėdami save ugdome sąmoningumą- atsakome sau į klausimą „kas vyksta? Ieškodami emocijų priežąsčių, gilindamiesi į save plečiame suvokimą- atsakome sau į klausimą „kodėl tai vyksta?“. Todėl dienos eigoje neigiamas emocijas verta užsirašyti, prisiminti ir laisvam laikui esant išnagrinėti, kodėl tai nutiko. Svarbu tai daryti visiškai sąžiningai, kad ir kaip nemalonu būtų prisiminti ir iškelti neigiamus įvykius. Nagrinėti emocijas gali padėti „emocijų seka“. Tiesiog ieškome emocijos priežąsties. Pvz. kodėl išsigandau?- todėl, kad pajutau grėsmę. Kodėl atsirado grėsmės pojūtis? – Nes nepakankamai pasitikiu savimi. Iš kur tas nepasitikėjimas?- iš vieno ar kito įvykio ir t.t. Sekdami emocijomis, atrasime pamatinius įvykius ar jausmus dėl kurių kyla daugelis dabartinių bėdų ir neigiamų pojūčių.

Pakalbėkime apie tai, ką gi daryti atradus tas pamatines emocijas. Yra keli keliai- veiksmingiausias iš jų- neutralizuoti jas. Tai galima padaryti su tokiais metodais kaip EFT (Emotional Freedom Technique), SEDONA and The Releases. Jų veikimo principas panašus- iškelti pamatines emocijas į dienos šviesą ir jas neutralizuoti, t.y. padaryti taip, kad dingtų nemalonųs pojūčiai praeityje ir nerimas ateityje. Naudojantis šiais metodais ilgą laiką, įmanoma išsivalyti save nuo neigiamų praeities emocijų ir traumų. Jos nebeturi didelės emocinės reikšmės, taigi artėjama prie būsenos, kuri buvo anktyvoje vaikystėjė- jokių baimių, visiškai ramus protas, natūralus kūrybiškumas ir asmenybės žavesys.

Blogos emocijos, baimės, nerimas, pykčiai ir visa kita- tai svetima žmogui. Tai nėra tie dalykai, kuriuos norėtume prisiminti, kaupti, dalintis ir turėti su savimi. Natūrali žmogaus būsena yra harmonijos ir palaimos jausmas -tokie esame sutverti gamtos. Ir dabar jau mūsų galioje nuspręsti, kokiais norime tapti. Kokių veiksmų imtis, kad tokiais taptume.

Posakyje: “jei nori pažinti žmogų eik su juo obuolių vogti” yra svarios tiesos. Žinoma, jog ekstremaliose situacijose daugiau ar mažiau atsiksleidžia tikrosios to žmogaus savybės. O ne tokiose ekstremaliuose, tačiau nekasdieniškuose įvykiuose galime atpažinti, kokias savybes žmogus slepia. Tai matyti iš jo savigynos būdų, kuriais jis bando nuslėpti ”užkabintas” tam tikras jautrias vietas.

Štai šie 7 gynybos būdai:

Savęs smerkimas- baimė būti nepilnaverčiu. Žmogus apriboja save, nesiima iššūkių, bijodamas nesėkmės. Galima tai atpažinti iš frazių “O ne, man nepavyks!”, “Čia talento reikia…” ir pan.

Arogancija- baimė buti “teisiamiems”.  Tarp trumpų didelio pasitikėjimo rodymo akimirkų, toks žmogus nenori suprasti ir pripažinti savo klaidų. Jis bijo kitų nuomonės ir dėl nesaugumo jausmo kartoja, jog neturi jokių problemų.

Savidestrukcija- gyvenimo beprasmybės baimė. Žmogus žiūri per pesimizmo prizmę, jam atrodo, kad niekada niekas nepavyks. Taip pat žmogus nenori pripažinti savo priklausomybių- karštai neigia tai ir gina savo veiksmus.

Godumas- neturėjimo baimė. Tai pasireiškia apetitu įvairiose sferose.  Jis griebia dabar, nes bijo kad neužteks rytoj. To pasekoje- didelė kreditinės kortelės skola, viršsvoris, nesugebėjimas palikti ar atsisakyti daiktų.  Individui trūksta savikontrolės- kontrolę jis atiduoda aplinkybėms.

Kančia- aukos baimė. Žmogus mano, jog jo darbai nesulaukia tinkamos reakcijos, dėl to jis apsimeta auka, kad kiti tai sužinotų ir tuo pačiu siekia pritraukti dėmėsio.

Nekantrumas- baimė kažką praleisti.  Skubama imtis kažko vis naujo, taip pridaroma klaidų ir tampa sudėtinga susikaupti ties esama veikla. Tai gali buti susiję ir su dėmėsio sutrikimu.

Uzsispyrimas- pokyčių baimė. Žmogus užsiima debatais, kad ir ką naujo ar naudingo jam besakytum. Jausdamasis nesaugiai jis nori išsakyti savo opozicinę nuomonę, dėl to kartais konstruktyvus pokalbis neįmanomas.

Šie savigynos budai padeda apsiginti nežinomoje aplinkoje, kai jaučiamasis nesaugiai, tačiau tai riboja, nes visi šie elementai paremti baime. Dažnas naudojimasis šiais būdais nesaugumo jausmui įveikti veda link susvetimėjimo ir negatyvumo aplinkiniu atžvilgiu.

Ar girdėjote apie žmogaus ir lakuoto deimanto alegoriją? Ji pasakoja, kad visi mes esame deimantai, tobulos asmenybės, visi gražūs ir nuostabūs. Tačiau augant ir vystantis aplinka ant mūsų gražiojo deimanto užneša šiek tiek purvo (įvairūs kompleksai, baimės, nepasitikėjimas), kuris nevalomas kaupiasi. Suaugę, norėdami nuslėpti tą purvą imame ir lakuojame jį (7 apsaugos būdai). Tačiau nuostabiausia tai, jog tas purvas netikras, tai tik iliuzijos, sukurtos subjektyvios aplinkos. Kuo greičiau pradėsime krapštyti tą laką ir išdrysime akis į akį susidurti su savo blogybėmis, tuo greičiau nusikasime iki tikrojo deimanto, kurio grožio ir spindesio negali pranokti joks lakas ar dažai.

Yra du pagrindiniai būdai tam purvui pašalinti. Sąmoningumas ir suvokimas. Pirmasis atsako į klausimą “kas vyksta?” antrasis- “kodėl tai vayksta?”. Stebėdami save, atkreipdami dėmėsį į kylančias emocijas, plečiame savo sąmoningumo lygmenį ir galime vis dažniau suprasti, kada situacija verčia griebtis gynybos. Paprastas pratimas didinti sąmoningumą -”prisiminti save”. Pvz. tapti sąmoningam kaskart kai valotės dantis ar užsirišate batą. Vėliau galima prisiminti save kaskart kai nuspaudžiate durų rankeną. Taip kasdien didindami sąmoningai praleisto laiko kiekį, tapsite vis labiau sąmoningesni. Pastebėsite daugybę dalykų kurie vyksta su Jumis ir taip plėsite savo Emocinį intelektą.

Pastebėję kylančias emocijas, galime savęs klausti ir ieškoti tų emocijų priežasčių. Taip suvoksime ryšius tarp aplinkos veiksmų ir savo jautrių vietų, kurios yra judinamos. Atsakysime į klausimą “kodėl tai vyksta?”. Kitaip tai dar vadinama Dvasiniu intelektu. Suradę emocijų priežąstis galėsite jas pašalinti.

Emocijų neutralizavimo būdų yra daugybė- pradedant nuo paprasto atsiprašymo ir atleidimo baigiant meditacija. Tereikia paieškoti sau labiausiai tinkamo. Tačiau jau vien stebėjimas ir priežąsčių suradimas duoda didelę naudą. Tai tarsi saulės spidulys į užkerpėjusią vietą, kuris džiovina purvą, kol galiasiai jis pats nubyra.

Neseniai, keletą kartų teko girdėti terminą “įgytoji bejėgystė”. Labai taiklus apibūdinimas šiam keistam reiškiniui. Šiais dviem žodžiais vadinama situacija arba būsena, kada žmogų apima bejėgystė ir jis “negali” nieko padaryti. 90% žmonių pasaulyje turi šią bejėgystę, o 80% iš jų serga sunkia jos forma. Paprastai tai pasireiškia paprastu atsikalbinėjimu, kodėl žmogus negali padaryti ko nors. Pvz. žmogui pasiūlai gerą darbą arba verslo idėją, o jis akimirksniu randa šimtą priežąsčių kodėl negali to padaryti, jam svyra kojos ir aimirksniu dingsta visos jėgos.

Laimei tai įgytas dalykas. Juk visi vaikai darželyje paklausti pasakys, jog geba dainuoti, o to paties paklausus abiturientų, tik vienas kitas pasigirs, jog turi balsą. Galbūt dėl nepasitikėjimo savo jėgomis, galbūt dėl nežinojimo. Kalbant apskritai visi norime kažkokių dalykų, visi norime mokėti dainuoti ir t.t. Tik bėda iškyla tuomet, kai kuriant planus, kaip tuos dalykus gauti, pradedama mąstyti nuo priešingo galo. T.y. mąstoma kokių priemonių reikės, kiek tai užtruks, kiek tai kainuos ir kyla mintis, kad “geriau jau nebūčiau panorėjęs…”.

Kaip tokį mąstymą pakeisti, kad jis padėtų atsirasti motyvacijai, o ne kurtų bėjegystę? Ogi labai  paprastai- iš pradžių, norus ar didelius darbus suskaidyti į mažesnius, kuo aiškiau, žingsnis po žingsnio, ir tik tada galvoti ko reikės konkrečiam žingsniui ar veiksmui įgyvendinti. Tada tokie iš pirmo žvilgsnio milžiniški darbai, kaip pvz. pasiruošimas egzaminams ar sėkminga karjera, tampa paprastesni. Paėmus ir suskaidžius tokius darbus į žingsnius belieka tokie darbai kaip: išmokti anglų kalbos, paskambinti šen bei ten, parašyti CV, perskaityti vieną ar kitą knygą ir t.t. O juk tokius darbus galime padaryti kiekvienas- ir tai visai lengva.

Kažkada prieš gerus trejus metus skaičiau straipsnį. Jame buvo vystoma mintis apie tai, kad pokyčiai yra natūralus dalykas žmogaus gyvenime, todėl žmonės neturėtų jų bijoti, o atvirkščiai, juos priimti ir tobulėti drauge su aplinka. Man tai buvo labai priimtina mintis, nes jau nuo vaikystės priimdavau radikalius sprendimus, kurie keisdavo gyvenimo kryptį, tik jausdavausi nejaukiai. Perskaitęs straipsnį ir įsisavinęs šią mintį, pokyčius priimdavau kaip natūralų ir būtiną dalyką. Taip prasidėjo pirmieji verslo bandymai 12 klasėje, bandymai gyventi savarankiškai, kartais ir radikalūs gyvenimo norų pokyčiai. Žinoma, per tuos pokyčių laikus, praktiškai 90% bandymų baigdavosi nesėkme. Tačiau tik iš vienos pusės.

Dauguma mano draugų ir aš esame panašioje situacijoje, tiek finansinėje, tiek tikslų siekime. Ir gali atrodyti, kad nebuvo verta tiek jėgų švaistyti, jei visgi esu ten pat kur ir kiti. Tačiau gyvendamas pagal pokyčių dėsnį išsiugdžiau įgūdį veikti greitai ir tikslingai, apgalvoti, kas bus toliau, ir prie ko nuves vieni ar kiti veiksmai. Per tuos metus sukaupiau “pokyčių valdymo” patirtį, todėl dabar pradėti naują darbą, sudėlioti planus ir tikslus yra vienas juokas.

Šiandieninis pasaulis sukasi kaip vėjas ir kartu yra pilnas galimybių. Todėl pokyčius priimantys žmonės turi 100 kart daugiau šansų pasiekti sėkmę, nei tie kurie vadovaujasi jau pasenusiomis taisyklėmis. Kaip rašė Robertas Kyosakis, svarbu atrasti sėkmės formulę, kuri veikia. O kai ši nustoja veikusi, ieškoti naujos formulės.

Taip pat turiu pridurti, kad vien tik pokyčiai savaime neatneš sėkmės. Štai čia vietoj Pastovumo geriausiai gali pasitarnauti Nuoseklumas. Nuosekliai priimdami pokyčius, ir badydami iš kiekvieno išspausti juose esančias galimybes tobulėsime sparčiausiai.

Šį kartą apie emocijas ir supratimą.

Galbūt teko girdėti tokią istoriją, kurios vienas iš veikėjų buvo Buda. Vieną kartą keli vyrai, matydami, kad Buda yra visada laimingas ir tiesiog švyti, nusprendė jį supykdyti. Paeiliui jie ėjo pas jį, visiaip ižeidinėjo, smerkė, užgauliojo. Vienas netgi pradėjo skleisti paskalas ir gandus apie jį, apie neva blogus jo darbus. Tačiau Budai tai buvo nė motais. Jo veide ir toliau atsispindėjo “Budiška” šypsena. Praradęs viltį supykdyti jį, vienas vyras, galiausiai pasidave ir atėjo pas jį, nekantraudamas sužinoti, kaip jam  pavyko taip ilgai atsilaikyti. Buda jam atsakė paprastai: “Jeigu kas nors dovanoja tau dovaną, o tu jos nepriimi, kam lieka ta dovana?” Vyras susimąstė: “greičiausiai tam, kuris dovanoja…?”. “Taigi… tavo dovanos aš nepriimu”- atsiliepė Buda.

Žodis atsakomybė angliškai skamba “Responsable”, kitaip tariant “Respons Able” (galintis pasirinkti). Taigi, kaip reaguoti į situacijas, kylančias emocijas, mes galime pasirinkti patys. Mums spręsti ar priimti “dovaną” ar ne. Nei aš, nei joks kitas žmogus, nesame tokie stiprūs, kad galėtume Tave įžeisti, sunervinti. Tai padaryti, galime tik su Tavo leidimu. Jeigu, savo emocijas, vidinę ramybę atiduoti aplinkybėm ir paprasčiausiom situacijom, tai padarai tą patį, ką padaro ūkininkas į vištidę ileidęs lapę. O galima paprasčiausiai neatidaryti vartų. Tas pats ir su teigiamomis emocijomis. Gali tekti ilgai laukti laimės, jeigu manysime, kad ji ateis su pinigais, karjera, daiktais ar dar kažkuo.

Tai nereiškia, kad turi užsisklęsti ir niekam apie save nepasakoti. Pasakok, kiek tik nori. Vistiek už savo savijautą atsakingas esi Pats. Na ir kas, kad kažkas apie paskleidė gandą ar blogą žodį. Vistiek niekam tai per daug nerūpi. Savaitgalį su draugais vienoje parduotuvėje šokom “Jurgeli meistrelį”, o knygyne darėm atsispaudimus ir…. niekas net nepažiūrėjo. Smagu!

Būna tokių dienų kad nors tu ką…  Ne tai, kad ne ta koja iš lovos išlipi, o išvis ant žemės atsikeli. Viskas atrodo krenta iš  rankų ir gali pasirodyti, kad rankos ne iš ten auga, kur turėtų. Anksčiau imdavo pyktis, beviltiškumas, arba tiesiog norėdavosi pasiduoti. Tačiau viską pakeitė viena mintis. Ją  perskaičiau vienoje iš tų knygų apie sėkmę ir tobulėjimą. Ten buvo klausimas “Ką galėčiau iš tos situacijos išmokti?”. Paprasta, tiesa? Kai nesiseka- sustoji ir pasižiūri, o ką gi galima iš to išmokti? Kokią pamoką likimas man siunčia? Ką turiu išmokti ir pradėti taikyti nuo dabar pat, kad tos problemos dingtų ir kitą kartą aplenktų mane?

Kai pradedi mąstyti šia kryptymi…. ne, problemos nedingsta, tiesiog dingsta tos neigiamos emocijos. Iš aukos pasidarai atsakingu žmogumi ir pradedi judėti pirmyn.  O kai emocijos ramios, lengviau mąstyti ir priimti sprendimus. Pradėjęs klausinėti savęs šių dalykų, pastebėjau, kad tos problemos ir klaidos jau ne pirmą kartą apsilanko. Tiesiog galvodavau, kad tai vienkartinis atvejis ir viskas greitai pasikeis. Tačiau jų buvo galima išvengti pasimokant ankščiau. Tiesiog dėmesys buvo nukreiptas ne ten kur reikia. Bėdos ir problemos- tai tavo mokytojai. Tačiau kita vertus nereikia jų laukti. Kai mokinys bus pasiruošęs, mokytojai pasirodys patys.

Ir būti atsakingu- pačiam išspręsti savo gyvenimą- visai nesunku, kaip tik- vis labiau ir labiau laisvėji. Nes tik tu gali pakeisti situaciją norima linkme.

Greičiausiai mėgstate gražią vasaros dieną, kai esate gamtoje, nueiti į mišką ir pasmaližiauti miško uogų. Įsivaizduokite, kad atėjote į vešlią vietą, kur būta mažai žmonių ir kur tikrai bus uogų. Iš po lapų jau matyti daug raudonų, prisirpusių žemuogių. Belieka tik pasiraitoti rankoves. O tada jums užriša akis, ir paleidžia uogauti…… Absurdas? Žinoma! Kaip manote, ar pavyks pasmaližiauti? Ar greitai pačiupsite pačias skaniausias uogas? Greičiausiai pasigausite kokią vieną kitą uogą, o kitas sutrypsite. O tarp tu pagriebtų pasitaikys keletas tokių, kurių biologijos vadovėlis neleistų pavadinti valgomomis. Ir labai galimas daiktas, kad po geros valandos tokios kelionės būsite beviltiškai pasiklydęs.

Dabar įsivaizduokite abiturientą, kuris išleistuvių ryta sėdi su linksma klasiokų kompanija ir pasitinka saulę. Jo galvoje sukasi ateities planai, būsimi studijų metai, laimingo gyvenimo vizija. Tačiau daugelio tokių jaunų žmonių galvoje tokį planavimą galima apibūdinti keliais žodžiais: “Pagyvensim pamatysim”, arba, kaip keliauti mėgstantys baikeriai sako, “Kaip Dievas duos”. Argi tai ne tas pats, kas eiti į pilną galimybių gyvenimą (mišką) užrištomis akimis. Nežinodami savo tikslų, nematysime kur tos uogos slepiasi. Nežinodami kur norime nueiti, prisirinksime nuodingų vaisių ir pasiklysime. Žinoma, keliems lamingiesiems pavyks per stebuklą prisirinkti gardžiausių uogų per labai trumpą laiką. Tačiau, kaip taisyklė , tai laimingieji bus tie, kurie nuspręs nusirišti raištį ir eiti ten, kur matyti uogos.

O ar teko girdėti tokius pasakymus: “o kam žinoti, bus neįdomu gyventi”, “atsitiktinumai padaro gyvenimą įdomesnį”. O dabar pabandykite įsivaizduoti štai ką: ” O kam žinoti kur uogos yra, bus įdomiau jas rinkti”, “o kam žinoti kokios uogos yra skanios, juk kartais reikia ir nuodingų paragauti”. Visi mes turime panašias svajones: gyventi laimingai ir turtingai, pilnatvėje ir darnoje su aplinkiniais. Tai panašu ir į tai, jog atėję į mišką norime rinkti pačias skaniausias uogas. Tačiau kad tas svajones pasiektume, reikia veiksti tikslingai. Žinoti, kurios uogos yra nuodingos, o kurias galima valgyti, pamačius gražų krūma nueiti ten ir pasidarbuoti. Tai ir lemia ar žmonės per gyvenima savo svajones paverčia tikrove ar tik beviltiškai svajoja. O Juk viskas mūsų valioje: galime rinkti ne atsitiktines, o pačias skaniausias uogas, kokias tik galima rasti miške.

Anksčiau niekaip suprasdavau, kaip galima gauti darbą aukštose pareigose, jei nesimokei 10- tukais , neturi dviejų aukštųjų ir t.t. Tik tuo metu praslysdavo pro ausis draugų patarimas- “Eik tiesiai pas žmones”. Taip jau nutiko, kad šituo patarimu pradėjau naudotis tik tada, kai jį perskaičiau vienoje knygoje, tarp straipsnių apie paramos gavimą. Na ir ką, pradėjau eiti tiesiai pas žmones. Prašyti paramos renginiam, prašyti darbo, prašyti mokslų, tik duokit, aš noriu!

Ir pasirodo tai ir yra tas greičiausias būdas, kurio pagalba galima pasiimti norimą darbą. Visai nesvarbu ar įmonė tuo metu ieško naujų darbuotojų ar ne. Motyvuoti ir norintys dirbti žmonės jai visada yra reikalingi. Yra ir dar vienas dalykas, daug žmonių siunčia savo CV tačiau ne daug kas nori imti ir ateiti tiesiai į tą įmonę, kurioje nori dirbti. Gal net iš karto pasikalbėti su vadovu. Keista, bet žmonės duoda tau tai, ko tu iš tiesų nori. Jie linkę padėti. Net jei tie norai iš pirmo žvilgsnio atrodo įžūlūs ar naivūs.

Vienoje knygoje skaičiau tokią istoriją. Žmogus, dideliame mieste, atėjo darbintis į didelę įmonę. Bet nieko nepešė ir buvo išprašytas. Tačiau jis labai norėjo ten dirbti, tad protestuodamas ir rodydamas savo norą pasistatė palapinę prie tos įmonės durų. Vieną rytą ėjo įmonės savininkas ir pamatė tą žmogų. Jis paklausė savo pavaldinių, ką tas žmogus veikia ir ko jis nori. Jam atsakė, kad jis labai nori dirbti kompanijoje. Savininkas sušuko : “Tai kodėl jis dar nedirba?!”

Bet neskubėkit. Tai tik viena medalio pusė. Kitas dalykas, dėl kurio daug žmonių susimauna- tai paprastas klausimas: “Kodėl nori čia dirbti? Kodėl būtent čia?”. Buvau daugybėje darbo pokalbių ir pasimaudavau ties šiuo klausimu. O užtenka sakyti tiesą. Tikrą tiesą, dėl ko tu atėjai ir kodėl būtent ta įmonė siejasi su tavo tikslais. Mane priimdavo net ir pasakius tai, jog ten atėjau ieškodamas papildomo darbo ir po pusės metų vistiek išeičiau.

“Jei nori iš gyvenimo gauti tai ko nori, turi pirma žinoti, ko nori.” – protingo žmogaus žodžiai.